The citadel was dark, and the heroes were sleeping. When they breathed, it sounded as if they were testing the air for dragon smoke.

On their sofas of spice and feathers, the concubines also slept fretfully. In those days the Earth was still flat, and people dreamed often of falling over edges.

Blacksmiths hammered the Edge Serpent on the anvils of their closed eyelids. Wheelwrights rolled it, tail in mouth, down the cart roads of their slumber. Cooks roasted it in dream pits, seamstresses sewed it to the badger hides that covered them, the court necromancer traced its contours in the constellation of straw on which he tossed. Only the babes in the nursery lay peacefully, passive even to the fleas that supped on their tenderness.

King Alobar did not sleep at all. He was as awake as the guards at the gate. More awake, actually, for the guards mused dreamily about mead, boiled beets, and captive women as their eyes patroled the forested horizon, while the king was as conscious as an unsheathed knife; coldly conscious and warmly troubled.

Beside him, inside the ermine blankets, his great hound, Mik, and his wife, Alma, the night away, oblivious to their lord’s distress. Well, let them snore, for neither the dog’s tongue nor the wife’s could lap the furrows from his brow, although he had sent for Alma that evening mainly because of her tongue. Alma’s mouth, freshly outlined with beet paint, was capable of locking him in a carnal embrace that while it endured forbade any thought of the coils beyond the brink. Alas, it could endure but for so long, and no sooner was Alma hiccupping the mushroom scent of his spurt than he was regretting his choice. He should have summoned Wren, his favorite wife, for though Wren lacked Alma’s special sexual skills, she knew his heart. He could confide in Wren without fear that his disclosures would be woven into common gossip on the concubines' looms.

Citadelėje tamsu. Visi didvyriai miegojo neramiu miegu, su kiekvienu kvėptelėjimu tikrindami orą, ar neužuos drakono dvelksmo.

Jaunesniosios žmonos savo kvapniose pūkinėse sofose taip pat miegojo neramiai: Žemė anuomet dar buvo plokščia, todėl žmonės bijojo sapnuodami nusiristi nuo jos krašto.

Ant savo užmerktų akių vokų priekalų kalviai kalė Žemės Krašto Gyvatę. Račiai rideno ją, apsižiojusią savo uodegą, miego vieškeliais. Virėjai savo sapnų laužuose skrudino ją, siuvėjos prisiuvo ją prie barsuko odų, kuriomis buvo užsiklojusios, dvaro žynys, vartydamasis šiauduose, ieškojo jos kontūrų žvaigždyne. Ramiai miegojo tik kūdikiai lopšiuose, nepaisydami musių, smaguriavusių saldžiais jų kūneliais.

Nemiegojo tik karalius Alobaras, budrus kaip sargybinis prie vartų. Netgi budresnis. Kai sargybiniai, akimis sergstintys miškingą horizontą, mintimis mėgavosi midumi, virtais burokais ir belaisvių moteriškių meile, karaliaus išliko sargus kaip apnuogintas kardas, šildomas tik savo šaltų minčių.

Šalia jo ant šermuonėlio patalų gulėjo didžiulis skalikas Mikas ir žmona Alma. Jie ramiai snaudė ir net neįtarė apie savo šeimininko kančias. Tegul sau parpia, vis vien nei šuo, nei žmona nenulaižys susimetusių ant jo kaktos gilių raukšlių, nors būtent dėl liežuvio jis šią naktį pasikvietė Almą. Šviežių burokų sultimis dažytomis lūpomis Alma mokėjo taip kietai surakinti jo kūną, jog`jokia minties gija nepajėgdavo pabėgti toliau mūro sienų. Tačiau mintis, šiąnakt nedavusi jam ramybės, buvo stipresnė, ir Almai vos pradėjus springti grybais kvepiančia jo sperma karalius jau ėmė gailėtis pasirinkęs ją. Reikėjo pasikviesti Vreną, mylimiausiąją žmoną, nors ir ne taip seksualiai išprususią, bet gerai suprantančią vyro širdį. Jai jis galėjo atsiverti nebijodamas, kad jo slaptos mintys vėliau bus audžiamos jaunesniųjų žmonų gandų staklėse.